Spalio 12-oji minima kaip Pasaulinė artrito diena. Jurbarko rajono savivaldybės visuomenės sveikatos biuro specialistai ragina atkreipti dėmesį į lėtinių reumatinių ir kaulų bei raumenų sistemos ligų grupę, kuriai būdingas itin žemas mirtingumo lygis, bet kuri pasižymi aukštu sergamumo bei neįgalumo lygiu ir sukelia ilgalaikius lėtinius skausmus, kurie labai pablogina žmogaus gyvenimo kokybę, sutrikdo normalų judėjimą, darbą bei apsitarnavimą.

Ligos atsiradimą lemia 3 skirtingos veiksnių grupės: fiziniai, genetiniai ir biocheminiai veiksniai. Kadangi osteoartritas yra lėtinė polietiologinė liga, tai ir ją sukeliančių veiksnių yra daug ir labai sudėtinga nustatyti, kuris jų yra svarbiausias:

1. Vyresnis amžius. Dažniausiai osteoartritas pasireiškia apie 40-50 gyvenimo metus ir su kiekvienu dešimtmečiu ženkliai padaugėja juo sergančiųjų. Bet vyresnis amžius nebūtinai turi būti tas veiksnys, dėl kurio susergama osteoartritu - lemiamą įtaką turi judamojo ir atramos aparato sistemos pokyčiai. Kai kuriuose moksliniuose straipsniuose teigiama, kad vyresniems nei 65 metų žmonėms osteoartritas rentgenologiškai diagnozuojamas nuo 50 iki 90 proc. atvejų.

2. Lytis. Iki 50 metų amžiaus osteoartritas kiek dažnesnis vyrams, bet vėliau juo dažniau serga moterys. Vyresnio amžiaus moterų, kurios daugiausiai serga rankų, kelių ir klubų osteoartritu, yra daugiau nei to paties amžiaus vyrų, sergančių osteoartritu. Moterims taip pat būdingesnis daugiau sąnarių apimantis osteoartritas nei vyrams.

3. Paveldimumas. Nustatyta, kad pacientų, kuriems buvo protezuotas klubas ar kelis dėl osteoartrito, broliai arba seserys turi daug didesnę riziką susirgti osteoartritu: maždaug penkis kartus dažniau klubo ir tris kartus dažniau kelio sąnario osteoartritu.

4. Įvairios sąnario traumos (lūžis, išnirimas, raiščių plyšimai, pakartotinės traumos, įvairūs potrauminiai uždegimai su liekamaisiais reiškiniais ir pan.).

5. Nutukimas. Jis nulemia nuolatinį kojų sąnariams tenkantį didelį krūvį, kuris pagreitina hialininės kremzlės susidėvėjimą. Kai kurie moksliniai straipsniai pabrėžia tiesioginę kojų sąnarių osteoartrito priklausomybę nuo didelio kūno masės indekso (KMI).

6. Įgimti ar įgyti sąnario struktūrų pažeidimai (sąnario nestabilumas, meniskų pažeidimas, įgimtas šlaunikaulio išnirimas ir kt.).

7. Medžiagų apykaitos ir endokrininės ligos (pavyzdžiui, cukrinis diabetas).

8. Kai kurios kaulų ligos.

9. Didelis lytinių hormonų lygio svyravimas.

10. Didelio laipsnio raumenų silpnumas.

11. Intensyvus ar ilgai trunkantis fizinis darbas ir sportas.

 Tiems, kam tenka dažnai lenktis, dirbti ankštose patalpose, daug kartų atlikinėti tuos pačius ir ypač nepatogius judesius, kiloti didelius svorius, dažniau vystosi kelio sąnario ar stuburo osteoartritas (pavyzdžiui, siuvėjams, dažytojams, kirpėjams, žemės ūkio darbininkams ir pan.). Profesionalūs sportininkai (futbolininkai, regbio žaidėjai, lauko tenisininkai, slidininkai ir kt.) taip pat reikšmingai dažniau serga osteoartritu. Ligos pradžia dažniausiai sunkiai pastebima ir nenustatoma. Todėl dažniausiai pacientas tiksliai negali pasakyti, kada prasidėjo liga, kada jis pajuto pirmuosius simptomus. Svarbiausias simptomas ligos pradžioje yra bukas sąnarių ar vieno sąnario skausmas, atsirandantis didesnio fizinio krūvio metu arba po jo, kuris gali labai greitai praeiti pailsėjus ar pasitepus tepalu nuo uždegimo. Ligai progresuojant skausmas stiprėja, jis vis dažniau gali varginti ir ramybės būsenoje.

 Diagnostika

Dažniausiai ligoniai, pajutę nedidelį skausmą, diskomfortą ar sąnario sustingimą judesio metu, neskuba kreiptis į gydytoją. Jie patys perka įvairius nereceptinius medikamentus (dažniausiai tepalus) ar maisto papildus (kurių teigiamo poveikio dažniausiai nepatvirtina jokie nepriklausomi moksliniai tyrimai), gydosi įvairiausiais „liaudiškais" metodais. Į gydytojus paprastai kreipiamasi tik tada, kai skausmas pradeda trikdyti įprastą kasdienę veiklą, atsiranda sąnario sustingimas, patinimas ar kitas simptomų derinys. Jokių specifinių tyrimų osteoartritui diagnozuoti nėra. Dažniausiai diagnozė nustatoma pagal vyraujančius klinikinius simptomus bei rentgenologinio ir kitų tyrimų rezultatus (ultragarsinio tyrimo, kompiuterinės tomografijos ar magnetinio rezonanso).

Prevencija

Kadangi osteoartritas yra lėtinė polietiologinė liga ir ją sukeliančių veiksnių yra daug, todėl jokios specifinės ir visiems tinkančios prevencijos nėra. Svarbiausia prevencija yra jau žinomų rizikos veiksnių vengimas: normalaus kūno svorio palaikymas, sąnarių, raiščių, sausgyslių ir kt. traumų vengimas, reguliarus fizinis aktyvumas (aerobiniai ir jėgos pratimai ar kita veikla), itin didelių fizinių krūvių darbe ir sporte vengimas (ypač sunkių objektų kilojimo, nešiojimo, stumdymo ir kt.), fiziškai sunkių darbinių procesų mechanizavimas ir automatizavimas ir pan.